Neduok Man Jokio Šanso - Sel

Žmonės sako yra jausmas šventesnis už meilę

Kaip ir neteko sužinoti kas tai, bet būtent tai tau jaučiu

Neieškau mylimų todėl ir neturiu

Būk tikinčiu manim kaip kartais aš tavim tikiu

Galiu atleist paleist nustot galvot

Apie kiekvieną tavo žingsni mintyse vis dar ir dar

Ir dar vaizdus kartot kaip narkotikas paleidi savo nuodą man i kraują

Ir aš, visa tavo, nepaisant sielos tragikomiškų savižudybių

Tepasi tavo mano ego, bėgu kaip laboratorinis eksperimentas ratu,

paskui tavo pėdas

Kurias tu mėtai išvien su realybe, nesuprantu kas tikra, viskas apgaulinga

Tavo žodžiai dabar tik fleshback’as atgal ir nieko daugiau

Lydi ją prožektoriai, uždengia saulės šviesą kol esam dviese

Svaigindamiesi vienas nuo kito paleidžiam muziką į dangų…

Uždek mano dangų, uždek mano sielą, man su tavim taip gera, man taip miela

Uždek mano dangų, uždek mano sielą, man su tavim taip gera, man taip miela

Uždek mano dangų, uždek mano sielą, man su tavim taip gera, man taip miela

Neduok man jokio šanso, nesuteik vilties, pasaulis pagal muziką agresyvus išties

Tekstais takais, nuhakintais efektais, sintetika, svastikom, sulaužytais

defektais

Formuoju erdves ir rekonstruoju miestus, aš deformuoju mąstymą, aplink kelius

nutiestus

Aš visko matęs balsas, viską pamiršęs pankas, pilkoj rutinoj tavo saldus

antidepresantas…

Apgaubia mano kambarį, kabinetą, pečius, aš mylimas ir mylintis šiandien

virtualus ir vėl atradęs kosmosus, sukūręs savo gamą, nebijantis ir tiriantis

laisvalaikiu nirvaną…

Jėgos autoritetus, teroro siluetus, piaro piruetus, tiesos apologetus,

tikrovės trafaretus, suveržtuose korsetuose kankinasi vaikai pasaulio miestų

getuose…

Mes meldžiamės taip tyliai, tačiau dangus mus girdi, atverki man duris,

atverki į savo širdį, atverki atlaidumą ir mano meilę tau, nes viskas ko aš

noriu — beribė meilė tau.